istorija
20-ties metų veiklos apžvalga (1961 - 1981)
II-ojo pasaulinio karo metu, Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą, Amerikos lietuviai nedelsdami susirūpino gelbėti į baisią nedalią patekusius tautiečius. Karo metais nebuvo įmanoma suteikti jiems pagalbos. Tuoj po karo visi ir visokiais būdais ir keliais telkė ir teikė pagalbą lietuviams tremtiniams, išblokštiems už savo krašto ribų, atsidūrusiems svetimose šalyse.
Organizuota parama buvo plačiai ir nuoširdžiai vedama Bendro Amerikos Lietuvių Fondo, vadinamo Balfu. Lietuvių organizacijos, ypač lietuvių parapijos, organizavo ir rinko drabužius, avalynę ir kitokius medžiaginius reikmenis, juos rūšiavo, dėjo į dėžes ir gabeno į centrą, kad iš ten greičiausiai pasiektų tremtinius Tuo pačiu metu plaukė asmeniškos dovanos ir "Care" siuntinėliai vargstantiems lietuviams.
Kunigų Vienybės įnašas. Kunigų Vienybė per visą savo veiklos ilgą laikotarpį, o ypač po I-ojo pasaulinio karo, sielojosi labdara. Jos įsteigta "Motinėlės" šalpos draugija daug padėjo vargstantiems ir neturtingiems studentams. KV pastangomis buvo sušelptos Lietuvos mokyklos, vienuolijos, bažnyčios. Iš Lietuvos atvykę svečiai Kunigų Vienybės globoje aplankė lietuvių parapijas ir lietuviškas kolonijas su prakalbomis ir pravedė rinkliavas Lietuvai. Po II-ojo pasaulinio karo Kunigų Vienybė ypatingai rūpinosi lietuvių šalpa. Kan Juozas Končius paliko savo tiesioginę — pastoracinę veiklą lietuvių parapijoje ir rūpinosi lietuvių šalpa, Kunigų Vienybei ją remiant ir plačiai organizuojant. Šalia bendros šalpos Kunigų Vienybė su vysk. Vincentu Brizgiu susirūpino dvasine-religine tremtinių buitimi. Tuo tikslu pasisekė gauti stambesnę piniginę paramą iš Amerikos Katalikų Vyskupų Fondo. Šia parama buvo išspausdinti Šv. Raštas, Naujasis Testamentas ir "Būk mums malonus" maldaknygė. Šios knygos buvo išdalytos tremtiniams stovyklose. Amerikos vyskupai, at-jausdami lietuvių tremtinių sunkumus, ilgesnį laiką skirdavo savo auką lietuviams. Ši parama būdavo teikiama vysk. V. Brizgio vardu, o jis ją įteikdavo kan. J. Končiui, kuris, kaip Balfo pirmininkas, tą sumą įdėdavo į Balfo sąskaitą, jos dalį skirdamas religinei tremtinių šalpai, pagal davėjų tokią intenciją. Susidarius skirtingoms nuomonėms, kas ir kaip gali skirstyti į Balfo iždą įdėtas Amerikos vyskupų aukas, kan. J. Končius, pasitaręs su vysk. V. Brizgiu ir Kunigų Vienybės valdyba, paprašė davėjus skirti tą auką vysk. V. Brizgio vardu be sąlygų.
Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos pradžia. Jau 1942 buvo sudarytas komitetas gelbėti nukentėjusiems nuo karo; Kunigų Vienybės vardu jis rūpinosi lietuvių šalpa. 1959 kovo 10 buvo įsteigtas KV šalpos komitetas, kuris 1960 birželio 12 buvo pavadintas dabartiniu vardu — Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa. Pirmasis finansinis įnašas buvo iš Amerikos vyskupų specialaus fondo "Re-settlement Council" dalies. Tuo pačiu metu pradėta rūpintis teisine LKR Šalpos padėtimi. Kan J. Končius rašė šalpos statutą ir veiklos taisykles. Tai priėmus, buvo įteiktas prašymas New Yorko valstijai, Queens County, įregistruoti LKRŠ kaip Lithuanian Catholic Religious Aid korporaciją. Prašymą pasirašė: prel. Jonas Balkūnas, prel. Juozas B. Končius, kun. Juozas Aleksiūnas, kun. Norbertas Pakalnis ir kun. Jurgis Gurinskas. Jis buvo įteiktas adv. John T. Landers 1960 gruodžio 8. LKR Šalpos korporacija buvo oficialiai įregistruota 1961 vasario 2. Liudijimą pasirašė Attorney General vardu jo pavaduotojas Hovvard F. Danihy. Įregistravimo data laikoma LKR Šalpos veiklos pradžia. Tuoj po įsiregistravimo buvo gautas atleidimas nuo federalinių mokesčių, kaip nesiekiančiai pelno religinės labdaros organizacijai. Kad korporacija galėtų sėkmingiau veikti, turėjo gauti Brooklyno vyskupo sutikimą. Jis buvo gautas iš vysk. Ryan J. McEntegart. Dar reikėjo susirasti patalpas organizacijos centrinei įstaigai. Kun. J. Aleksiūno rūpesčiu 1960 birželio 1 buvo rasta ir išnuomota vieno didoko kambario patalpa, esanti 225 S. 4 St., antrame aukšte, Williamsburge, netoli Angelų Karalienės parapijos bažnyčios. Iš čia prasidėjo organizuota šalpa. Lig to laiko parama buvo siunčiama iš Maspetho, N.Y., talkinant pranciškietėms seselėms. Patalpos nuoma buvo tik 25 dol mėnesiui. Patalpa buvo gauta iš vieno labdaringo gydytojo, nelietuvio, nemokamai gydžiusio dvasiškius. Nuolatinė tarnyba. Pirmųjų direktorių buvo pramatyta, kad ši nauja labdaros korporacija galės sėkmingai veikti tik turėdama nuolatinius darbininkus, pastovią tarnybą. Kun. Titas Narbutas buvo jau įsijungęs į šią šalpą; jis sutiko ir toliau nuolat ir pastoviai dirbti. Tačiau Brooklyno vyskupijai reikėjo ispaniškai kalbančių kunigų tarnybos, o kun. Titas Narbutas vartojo ispanų kalbą. Todėl jis nebuvo atleistas nuo savo pastoracinių pareigų parapijoje, kad galėtų pilnai dirbti Lietuvių Katalikų Religinėje Šalpoje. Pagaliau sutiko paimti jam pasiūlytas LKR Šalpos reikalų vedėjo pareigas kun. Stasys Raila. Jis iš Lietuvos į Ameriką atvyko 1939, pasaulinės parodos proga, su lietuvių verslininkų ekskursija. Prasidėjus karui, nebegalėjo grįžti į savo kapeliono-mokytojo pareigas Kauno IV gimnazijoje, todėl arkivysk. J. Skvirecko leidimu pasiliko vieneriems metams Amerikoje, o išsiplėtus karui, buvo priverstas ilgiau čia pasilikti. Kad galėtų teisėtai gyventi Amerikoje, turėjo gauti nuolatinę vizą; turėjo išvykti į Kubą ir iš ten vėl imigruoti. Tai įvykdyti jam padėjo Philadelphijos arkivyskupija, paskirdama jį vikaru Šv. Kazimiero parapijoje. Kada jis buvo vikaru Šv. Jurgio parapijoje, Philadelphia, Pa., vysk. J. McShea jam davė leidimą išvykti iš Philadelphijos specialiai tarnybai Brooklyne, N. Y. Kadangi jis nebuvo įkardinuotas, tai jo prašytas laikinis išvykimas pasidarė nuolatiniu. Išvykdamas nustojo grupinės apdraudos, kuri buvo jam išrašyta, ir vėl turėjo prašyti Brooklyno vyskupą leisti jam darbuotis Brooklyno vyskupijoje, bet ne parapijoje, o Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos tarnyboje, kurioje pradėjo dirbti kaip reikalų vedėjas 1960 spalio 1.
Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos įteisinimas Brooklyno vyskupijos ribose buvo gautas 1960 spalio 21. Vysk. Ryan J. McEntegart davė leidimą turėti savo įstaigą 225 S. 4 St., Brooklyne. Tuo pačiu raštu buvo patvirtintas kun. Stasio Railos prašymas būti LKRŠ reikalų vedėju. Jam leista apsigyventi Šv. Kryžiaus klebonijoje ir atlikti kunigo pareigas Brooklyno vyskupijoje. Laiško pabaigoje vyskupas palinkėjo LKR Šalpai sėkmingai gelbėti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje.
LKR Šalpos pirmūnai sutarė samdyti vieną darbininkę, kuri talkintų LKRŠ darbams. Pirmutinė dirbo Elena Milukienė. Po jos atėjo Rima Bružienė. Ilgiausiai dirbo Joana Pumputienė (nuo 1965 iki 1979 metų). Svarbiausias ir labiausiai nusipelnęs neapmokamas talkininkas buvo finansininkas Petras Minkūnas. kuris nuo pat pradžios tvarkė finansines knygas ir visus atsiskaitymus su federalinė, valstijos ir miesto vyriausybe. Pirmieji sąskaitybos darbai buvo sudėtingi, nauji ir įvairūs. Tik prityręs sąskaitininkas galėjo taip sėkmingai viską sutvarkyti. Pagaliau reikėjo LKRŠ įstaigą per-keltį į patogesnę vietovę. Buvo surasta buvusios krautuvės vieta — 64-09 56 Rd., Maspeth, prieš lietuvių katalikų Atsimainymo parapijos bažnyčią. Čia įstaiga veikė lig 1979 metų, kol išsikėlė į dabartines patalpas, 351 Highland Blvd., Bro-oklyn, N. Y. 11207, prie Kultūros Židinio ir pranciškonų vienuolyno. Šios patalpos buvo specialiai įsirengtos LKR Šalpos planais ir lėšomis iš ten buvusio garažo, už sutartą nuomą lietuviams pranciškonams. Visi, atvykę į lietuvių susibūrimus-renginius, mato ir Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos ryškius įrašus įstaigos namo sienoje. LKR Šalpos reikalų vedėjas nuo 1976 metų yra kun. Kazimieras Pugevičius. Platūs užsimojimai. LKR Šalpos organizatoriai, lietuviai kunigai, šia proga tiesė vieškelį, kuriuo galėtų žygiuoti labai daug lietuvių ir pasitarnautų Bažnyčios gynimui okupuotoje Lietuvoje. Kaip plačiai ir giliai buvo užsimota, matome iš tikslų, kuriuos pasiryžta vykdyti. Pirmasis LKR Šalpos tikslas yra kovoti prieš bedievių komunistų klaidas ir jų įtaką tarp lietuvių. Todėl buvo pramatytas reikalas gelbėti už tikėjimą ir už tėvynės meilę spaudžiamus ir skriaudžiamus lietuvius. Antrasis tikslas — šelpti persekiojamus tikinčiuosius, religinius vadovus Lietuvoje ir Sibiro tremtyje ypač religiniais reikmenimis, kurių tuoj po karo taip trūko, LKR Šalpos statute įžvelgta plati, įvairi ir galinti ilgai užsitęsti veikla. Pramatyta ieškoti pašaukimų į dvasinį luomą, nes Lietuvoje dvasininkų skaičius mažėja dėl mirtingumo, didelių suvaržymų ir nepateisinamo klierikų skaičiaus į vienintelę kunigų seminariją nustatymo. Visiškas vienuolijų panaikinimas dar labiau sumažino religinių darbininkų skaičių. Buvo pramatoma laisvajame pasaulyje auklėti jaunus kunigus ir vienuoles Lietuvai! Kunigų auklėjimo fondui lietuviai mielai aukojo. Tačiau ir laisvėje gyvenantieji lietuviai pajuto pašaukimų į dvasinį luomą mažėjimą. Tai sudaro rimtą rūpestį lietuviams katalikams laisvajame pasaulyje. LKRŠ galėtų finansiškai padėti, jei tik atsirastų pašaukimų. Taip pat buvo pramatyta teikti galimą paramą klierikams Lietuvoje, leisti religines knygas, katekizmus, maldaknyges Lietuvos tikintiesiems. Religinio rašto badas okupuotoje Lietuvoje buvo ir yra didelis ir visuotinis. LKRŠ stengėsi tai mažinti, kiek buvo galima, taip griežtai valdant bedieviškam režimui. Gyvas, kad ir trukdomas, religinis žodis, buvo perduodamas radijo bangomis iš Vatikano radijo, Madrido ir dalinai iš Amerikos Balso. Religinė Šalpa rėmė ir remia šį reikšmingą religinį apaštalavimą. Nariai aukotojai. LKR Šalpos rėmėjai ir tikrieji nariai yra lietuviai kunigai, kurie remia korporaciją savo veikla ir auka. Tačiau jie negalės gauti jokios dalies, kai korporacija nustos veikusi. Visas jos turtas turės būti pervestas Lietuvos Bažnyčios atstatymui, kai ji turės pilną laisvę tvarkytis nepriklausomai nuo komunistų valdžios. Lig to laiko LKRŠ turtas bus tvarkomas Bažnyčios autoritetų Vatikane. Tuo yra apsaugoma aukotojų valia, kad jų aukos eitų tik Bažnyčiai Lietuvoje gelbėti. Korporacijos veiklą tvarko 15 dvejiems metams rinktų kunigų direktorių. Vykdomoji valdyba iš 7 direktorių ir 2 rinktų knygų tikrintojų tvarko ir prižiūri korporacijos veiklą. Metinis narių susirinkimas yra vyriausias visos veiklos atsakingasis vienetas. Reikalų vedėjas ir tarnautojai yra samdomi ir atsakingi valdybai, direktoratui ir visuotiniam susirinkimui. Vysk. Vincentas Brizgys buvo svarbiuoju asmeniu, korporacijos pirmininku. Jis ir lig šiol eina šias svarbias pareigas. Velionis kan. Juozas Končius daug pagelbėjo, kad LKRŠ pajudėtų iš naujagimės į plačią veiklą. Kadangi vysk. V. Brizgys buvo LKRŠ avangarde, todėl Amerikos vyskupai globojo ir rėmė LKRŠ ilgesnį laiką finansiškai. Pradedant 1960, jie skyrė kasmetinę $20,000 dovaną, kuri ir įgalino LKRŠ vykdyti savo užsibrėžtus tikslus. Nuo 1971 lig 1974 jie skirdavo $10,000 paramą kasmet. Nuo 1975, sumažėjus jų pajamoms, ši parama buvo visai nutraukta. Parama ateidavo iš vysk. Edvvard Swanstrom tvarkomo "Re-settlement,, fondo. Nuo pat pradžios vyskupai teikė paramą su sąlyga, kad patys lietuviai sutelktų ne mažiau lėšų savo veiklai ugdyti ir tęsti. Jie taip pat nurodė, kad jie remia lietuvius tikinčiuosius tikslu aprūpinti juos Šv. Raštu ir kitomis religinėmis knygomis. Iš Amerikos vyskupų pirmos paramos ir nežymių kitų aukų buvo ugdomas LKRŠ fondas, kad galėtų vykdyti aktualią paramą persekiojamai Bažnyčiai Lietuvoje. Kaip to buvo siekiama? Šalpa ir jos nariai, ištiesdami aukos ranką, įsąmonino lietuvius, ypač lietuvių parapijų tikinčiuosius, kokias dvasines ir religines sunkenybes turi Lietuvos žmonės, kaip jiems yra reikalinga dvasinė ir kitokia pagalba, kad galėtų išsilaikyti tikėjime. Palengva pavyko gauti pritarimą visų vyskupų, kurių vyskupijose yra lietuvių parapijos. Kai kurie skyrė savo auką ir ragino atjausti tikinčiuosius Lietuvoje ir remti LKR Šalpą. Buvo pradėtos aukų rinkliavos lietuvių parapijose, o vėliau klebono kun. Petro Žemei-kio iniciatyva, kun. K. Pugevičiui talkinant, yra pravedamos rinkliavos ir kai kuriose nelietuvių parapijose. Svarbioji LKR Šalpos jėga-parama ateina iš lietuvių parapijų, dvasininkų, rėmėjų būrelių, pasauliečių geradarių ir organizacijų. Kiekviena auka yra vertinama, branginama.
Pasigėrėtina, kad beveik visos lietuvių parapijos 1980 m. pravedė LKR Šalpai maldos ir aukų telkimo dieną. 99 lietuvių parapijos sutelkė ir įteikė savo aukas. Kai kurios vietovės aukojo nepaprastai dosniai. Šv. Kazimiero parapija, Los Angeles, Calif., suaukojo daugiau kaip $8,000. Tai parapijos vadovo prel. J. Kučingio pastangų vaisius. Pažymėtina ir ilgametė Clevelando Religinės Šalpos komiteto parama, kuri pasiekė $3,000, o su N. Pagalbos parapijos rinkliava (daugiau kaip $1,400) ir Šv. Jurgio parapijos rinkliava (daugiau kaip $600), Cle-velandas suaukojo $5,000 su viršum. Prisikėlimo parapija Toronte, Kanadoje, įteikė per $4,000, o visos parapijos Kanadoje surinko $7,000 su kaupu. Po $1,000 ir daugiau atsiuntė Šv. Petro ir Povilo parapija Eli-zabethe, N.J., Dievo Apvaizdos parapija Southfield, Mich. Nelietuvių parapijose surinkta $6,000 su viršum. Eilė lietuvių dvasininkų skyrė po tūkstantinę ir daugiau; iš viso jie sudėjo per $16,000. Apreiškimo parapija Brooklyne suaukojo per $13,000, Šv. Jurgio parapija Albany, N.Y. — per $3,000, Šv. Petro ir Povilo, Grand Rapids, Mich — per $1,100, Sopulingosios Dievo Motinos, Kearny, NJ. — per $1,200, Šv. Kazimiero, Worcester, Mass. — per $1,200, Hot Springs, Ark., lietuviai — per $1,700.
Tokiu būdu ir pavyksta sutelkti reikiamas sumas LKRŠ išsiplėtusiai veiklai. Kai kuriais metais pasiseka sutelkti arti $200,000 ar daugiau. Religinės knygos. Religinės Šalpos pastangomis buvo išleista ir paskleista religinių knygų lietuviams tremtiniams, lietuviams Lenkijoje ir, kiek galima, Lietuvoje. Lig 1977 metų išplatinta knygų:
Būk mums malonus (maldaknygė) — 6000 egz., Tikybos vadovėlis — 8000, Mažasis katekizmas — 10,000, Didysis ramybės šaltinis (maldaknygė) — 3754, Dievo vaikas (maldaknygė) — 550, Kova prieš Dievą Lietuvoje — 5000, The War Against God in Lithuania — 9500, La Lucha Contra Dios En Lituania — 2000, Dabarties kankiniai — 200, LKB Kronika I — 400, Mano pirmoji komunija — 1000, Įvairių knygų — 2000 egz. Iš viso — 48,404 egz.
Kasmet išleidžiami Maldos kalen-dorėliai. Taip pat yra spausdinami ir platinami informaciniai lapeliai lietuviškai ir angliškai. Išspausdinta ir išplatinta tūkstančiai religinių paveikslėlių su maldelėmis už Lietuvą. Liturginiai reikmenys. Tuoj po karo Lietuvoje reikėjo atnaujinti apgriautas bažnyčias ar pastatyti kad ir laikinas, kur jos buvo sunaikintos. Trūko liturginių drabužių ir liturginių reikmenų. Religinė Šalpa padėjo kiek ir kaip galėjo sunkiomis sąlygomis. Palengvėjus aplinkybėms, ir šalpa padidėjo. Prašymai buvo gaunami ir reikalinga pagalba pasiekdavo parapijų bažnyčias. Tokiu būdu lig 1977 metų buvo paremta 1514 bažnyčių — vienkartiniu ar keliais siuntiniais. Tūkstančiai metrų liturginių medžiagų pasiekė bažnyčias Lietuvoje ir Lenkijoje. Atsilankantieji iš Lietuvos ir vykstantieji į Lietuvą taip pat parveždavo dovanų — liturginių indų, knygų ir įvairių kitokių reikmenų. Parama dvasininkams, išblaškytoms seselėms, klierikams. Šiems visiems asmenims būdavo suteikiama reikalinga parama siuntiniais ir asmeniškai ją įteikiant vykstančiųjų į Lietuvą. Taip lig 1977 m., kol muitai buvo mažesni, buvo sušelpti 1346 asmenys, vieni gavę vienkartinę pagalbą, o kiti daugiau kartų, ypač paliegę ir be pareigų gyveną dvasininkai. Išblaškytos seselės buvo ir yra labiausiai reikalingos pagalbos. Religinė Šalpa joms daugiausia ir padėdavo. Taip lig 1977 m. jų buvo sušelpta 1481. Siųsta ir vaistų, kai buvo galima. Būdavo jos sušelpiamos akiniais, klausymo aparatais ir kitomis mediciniškomis priemonėmis, kiek tai būdavo galima. LKRŠ reikalų vedėjas nuo 1976 m. buvo Kun. Kazimieras Pugevičius. Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos vadovai, pirmininkas vysk. Vincentas Brizgys, valdybos nariai ir direktoriai su reikalų vedėjais, prasmingai kėlė tarp lietuvių ir nelietuvių supratimą apie persekiojamuosius lietuvius. Būna skelbiamos Aukos ir maldos dienos, o atgailos metas, gavėnia, yra LKRŠ vajų metas. Leidžiamas Maldos kalendorius, kuriame yra sužymėtos viso laisvojo pasaulio parapijų, institucijų, draugijų ir vienuolijų maldos ir pamaldų dienos. Tokios maldos valandos jau pravedamos didžiosiose katedrose Amerikoje, Kanadoje, Anglijoje, Australijoje, Vokietijoje. Amerikos vyskupai buvo paskelbę maldos dieną už Lietuvą 1980 m., o pavieniai vyskupai tai skelbia dažniau. Lietuviai vyskupai tremtyje išleido religinius paveikslėlius su maldelėmis už Lietuvą. Jie plačia; skleidžiami ir anglų kalba. Jau anksčiau buvo pradėtas globėjų rinkimas gelbėti savo pasirinktajai parapijai Lietuvoje malda ir aktualia parama. Dabar šį globėjų vajų atnaujina Lietuvos vyčiai. Jie rengia platų globėjų vajų. Specialūs fondai. LKR Šalpa turi įvairių specialių fondų, kurie yra susidarę iš aukų tiems fondams. Mišių fondas yra vienas pirmųjų. Geradariai yra palikę mišioms savo palikimus, iš kurių procentų yra skiriamos stipendijos aukoti mišioms jų nurodytomis intencijomis. Stipendijos dažniausiai skiriamos lietuviams kunigams lietuvių misijose, kur neturima užtenkamai mišių stipendijų. Pietų Amerikos lietuviai kunigai dažniausiai yra reikalingi tokios paramos mišių stipendijomis. Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstatymo fondas yra išaugęs iš aukų, palikimų testamentais tikslu atstatyti apiplėštas Lietuvos bažnyčias, kai tik bus tai galima, ypač komunistiniam režimui išnykus. Nepaisant balsų, kurie norėtų, kad šio fondo sumos būtų naudojamos jau dabar gelbėti tikėjimui Lietuvoje, šis fondas yra nepajudinamas. Šiuo metu šio fondo sumos yra investuojamos nuosavybėse Kanadoje ir Floridoje. Iš to fondo gaunami nuošimčiai gali būti panaudoti jau dabar, jei atsirastų reikalas ir LKRŠ nutartų. Ateityje šis fondas dar didės, nes yra testamentinių palikimų ir tikimasi jų gauti daugiau. LKRŠ priima ir tvarko šiam fondui paliktas aukas pagal aukotojų intenciją. Visi gali palikti šiam fondui savo santaupas ar dalį jų, kad, atgavus Lietuvos Bažnyčios pilną laisvę, būtų pagelbėta atkurti bažnyčias, institucijas ir pilną katalikišką gyvenimą. Nustojus LKRŠ veikti, to fondo sumos bus pervestos Bažnyčiai Vatikano globoje, kad, atėjus laikui, būtų galima jas panaudoti ne kam kitam, kaip Lietuvos Bažnyčios atstatymui. Asmeniški fondai yra LKRŠ globoje pagal aukotojų intenciją jų nurodytam tikslui po jų mirties. Dabar tų fondų sumos dalimi šelpia LKRŠ darbus, o kita dalis yra naudojama aukotojų. LKR Šalpos rėmėjų talka. LKR Šalpai labai rūpėjo sudominti ir įtraukti į religinės šalpos darbą pasauliečius talkininkus. Lietuvių parapijų tikintieji aukojo ir talkino LKRŠ per savo parapijas. Visi aukotojai ir buvo pirmieji rėmėjai. Kad būtų galima sėkmingiau telkti paramą Lietuvos tikintiesiems, ypač jei kur nebuvo lietuvių parapijų, tai buvo organizuojami Religinės Šalpos būreliai — rėmėjai. Šiai rėmėjų veiklai savanoriškai talkino kun. Kazimieras Kuzminskas. Artimai bendradarbiaudami su LKRŠ centru, rėmėjai žymiai prisidėjo savo aukomis ir bendrine veikla. Kad dar sėkmingiau jie galėtų veikti, buvo įsteigta LKR Šalpos Rėmėjų Sąjunga su centrine valdyba ir skyrių organizavimu. Dėl įvairių priežasčių šios organizacinės veiklos nepasisekė išvystyti. Pirmasis visuotinis Sąjungos suvažiavimas buvo nesėkmingas, nes neatvyko atstovai iš esamų būrelių. LKR Šalpos centras manė, kad jos veikla sėkmingesnė bus per parapijas ir kai kur organizuotais būreliais. Rėmėjų Sąjunga manė kitaip, ir ji atsiskyrė nuo LKRŠ, įsiregistruodama atskira organizacija. Ši Sąjunga neilgai veikė, nes turėjo visai panašų vardą ir tikslą, kaip LKRŠ. Po įvairių pasiaiškinimų šios Sąjungos įregistravimas buvo atšauktas. Tačiau buvo įregistruota Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoms Leisti Sąjunga. Ji ir dabar veikia, nors tiesioginių ryšių su LKRŠ neturi. Rėmėjai yra sutelkę žymią sumą LKR Šalpai. Objektyviai sprendžiant, toji Sąjunga buvo naudinga, kol buvo pagalbinė LKR Šalpai. Jos atsiskyrimas, daugumos katalikų vadovų manymu, buvo nereikalingas.
LKR Šalpos žvilgsnis į ateitį. Kur krypsta Religinės Šalpos darbai trečiąjį veiklos dešimtmetį? Atsakymą duoda tikinčiųjų šauksmas iš Lietuvos. Jie alksta ir trokšta religinės-dvasinės paspirties, religinės literatūros, nes visi lietuviai Lietuvoje yra troškinami, alkinami dvasiškai. Negalėdami turėti religinės spaudos, knygų, jie gaudyte gaudo kiekvieną rašytą religinį žodį, spausdintą knygą, ypač apologetinio turinio, nes ateistai žiauriai niekina religinių įsitikinimų asmenis, Šv. Raštą, Bažnyčią, tikėjimo vadovus. Jei Religinė Šalpa galės bent dalimi pasotinti jų dvasinį alkį knygomis, radijo programomis ar kitaip, tai ji atliks dangiškos vertės tarnybą. Visi aukotojai ir rėmėjai yra tos tarnybos modernieji apaštalai, tiesos ir Dievo meilės skleidėjai, kurie vertai pelno didvyriškųjų veikėjų vardą.
Kun. S. Raila